Į interviu su akių gydytoja atėjau pasikalbėti apie astigmatizmą. Pati turiu trumparegystę, bet ją visada koreguoti padeda linzės iš https://www.gerilesiai.lt/. Apie astigmatizmč irgi šiek tiek žinojau, tačiau tai buvo užsakomasis interviu ir man reikėjo susirinkti pagrindinę medžiagą, o taip pat parengus tekstą, jį suderinti su užsakovu.
Atvykusi į interviu turėjau palaukti foje. Taip jau įprasta žurnalistams – nors tave samdo, nors tu atitinki aukščiausią savo srities kvalifikaciją, nors tave rekomenduoja kiti, nors tu profesionaliai moki atlikti savo darbą – tie, iš ko imi interviu, visada tave laiko laipteliu žemiau. Todėl ir pasikalbėjimas apie astigmatizmą man buvo nukeltas, tarsi aš būčiau kažkoks praktikantas, neturintis, ką veikti, galintis sėdėti ir laukti valandų valandas. O ką aš galiu padaryti, jeigu esu taip traktuojama, kaip ir visi žurnalistai. Niekas manęs neatsiprašė, pralaukiau pusvalandį. Galiausiai praėjo kelis kartus gydytoja, su kuria pasisveikinau, bet ji nieko neatsakė. Po minutės iš kabineto pasigirdo jos balsas "užeikite". Turbūt tikrai bendravimo su pacientais manieros pereina ir į kitus bendravimo lygmenis. Užėjau ir vietoje ligonio kortelės išsitraukiau banknotą, diktafoną.
Taigi, apie astigmatizmą man gydytoja paaiškino visai neblogai. Bet buvo kitų dalykų, kurie buvo ne tokie geri. Kad ir kaip profesionaliai ji man vardijo visas žmogaus lęšio, tinklainės, stiklakūnio ir vyzdžio funkcijas, kad ir kaip ji tiksliai pasakojo ne vietoje projektuojamo vaizdo esmę, man vis tiek viskas atrodė net juokinga. Na kaip taip gali būti, kad šioje klinikoje, kurios esmė yra lazeriu atliekamos operacijos, apie tai man niekas nieko nesako? Pasirodo, tam tiesiog buvo pasilikta daugiau laiko. Man pasakė, kad yra trys pagrindiniai būdai, norint įveikti astigmatizmą:
-
Kontaktiniai lęšiai;
-
Akiniai;
-
Akies operacijos naudojant lazerį.
Suprantama, mano gydytoja labiausiai gyrė trečiąjį būdą. Apie akinius ir lęšius ji bendrai pasakė vieną sakinį. Apie lazerio operacijas kalbėjo maždaug dar 20 minučių. Buvo paliesti klausimai, kaip atliekama operacija, ką jaučia pacientas, kas būna po operacijos, kaip tai veiksminga, kaip tai pigu (atsižvelgiant į tai, kad vėliau nebereikės pirkti akinių ir lęšių). Galiausiai man ėmė atrodyti, kad ir aš turėčiau užuot naudojusi lęšius pasidaryti operaciją. Bet tada atėjo seselė, kuri dėvėjo akinius. Prisiminiau, kad ir registratorė buvo su akiniais. Gerai įsižiūrėjusi į gydytojos akis, supratau, kad ji yra su lęšiais. Supratau, kad nenorėčiau valgyti kepsnio, kurio neragauja net pats jo kepėjas.