Mūsų kieme aplink namą buvo ištiesta ruloninė veja. Tais laikais, sovietmečiu, beveik niekas neturėjo tokio dalyko, pas visus augo natūralios žolytės, kokios dabar turbūt auga Gruzijoje ar kitose dar į Vakarus neišnirusiose šalyse. Įdomu, jog deficitas žmones privedė prie to, jog jiems tereikėjo pasistengti labiau pranokti kaimynus savo materialiais turtais, o ne kokiais nors intelektiniais privalumais. Ta didelė graži žalia rulonine veja mūsų namuose tapo vienu iš dalykų, kuriuo buvo galima didžiuotis prieš kaimynus. Tada tikrai galiojo tas pasakymas, kad kaimyno žolė žalesnė. Ta žalioji buvo mūsų.
Reikėdavo ravėti
Tad motina mus, vaikus, versdavo itin puoselėti tą gražią žali žolę. Ji buvo tai, dėl ko ji į tėvų susirinkimus eidavo aukštai užkėlusi galvą, užrietusi nosį. Tai, dėl ko turguje ji eidavo taip pasitikėdama savimi. Tai, dėl ko vasarą išdidžiai ant savo vejos eidavo pasideginti prieš saulutę. Mums paprastai būdavo neleidžiama ant jos šiaip sau vaikščioti, išskyrus kartą per savaitę, kai reikėdavo eiti išravėti žolytes.
Nors perkant ruloninę veją tu perki sveikas žolytes be kažkokių didelių piktžolių ir kitų svetimkūnių sėklų, tačiau mūsų sklypo dirva buvo kupina visokiausių sėklų. Dėl to, nors ant pakuotės buvo parašyta, kad taip nenutiks, per tą naująruloninę veją nuolat kaldavosi įvairūs augalai. Dygdavo pienės, kiaulpienės, usnys, dilgėlės, garšvos ir daugybė kitų žolių, giliai įleidusių savo šaknis. Tai buvo tokie augalai, kurių ten tikrai neturėjo būti, tačiau jie ten buvo, ir mes negalėjome kažkaip to išvengti. Išskyrus – nuolat juos iš ten išraunant. Šiais laikais turbūt yra daug įvairių purškiamų priemonių priežiūros, su kuriomis galima greitai išnaikinti kenkėjus. Tada tokių dalykų nebuvo ir mums, vaikams,reikėdavo ravėti.
Ravėti buvo sunku
Man visada tai buvo labiausiai žeminantis ir daugiausiai nervų kainuojantis darbas. Kaip vaikas būčiau galėjęs gerai pasitarnauti ir kitokiose veiklose, tačiau kažkodėl visada būdavau siunčiama ravėti. Šis darbas turbūt ir įskiepijo į kraują tą darbštumą ir amžiną poreikį siekti perfekcionistinio, tobulo rezultato. Matote, tos vejos būdavo neįmanoma išravėti. Jeigu būdavo piktžolių dygimo metas, tai kad ir kaip stengdavausi, bet nepavykdavo visko išrauti. Atrodydavo, iki pietų dirbu vienoje pusėje, po pietų kitoje, o vakare pirmoje, man už nugaros, jau vėl pridygę naujų žolių. Tas darbas vargino ir vertė svajoti, kaip užaugus galėsiu gyventi daugiabutyje.
Ravėti visada sunku, bet darbas palengvėja jei labai neapleidi ir pradedi ravėti reguliariai, o ir pagalvojus apie užaugusias vešlesnes daržoves tikrai atsiranda upas ravėti. Juk taip skanu valgyti savo užaugintas daržoves arba gėles, o jei dar ir pasigirti gali, kad pats užauginai, darbo idejai, o veliau jau ir galima pasidziaugti.